2011 m. vasario 12 d., šeštadienis

Kaip susidarė vandeninai?

Vandenynai
Pasaulio vandenynai
Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodys ir keistoka, bet judrūs Žemės apvalkalai, atmosfera ir hidrosfera, susidarė taip pat kaip ir kieta pluta, t.y. kylant Žemės paviršių magmai. Bet kuri magma turi dujų. Magma susidarė iš išsilydžiusios aukštoje gelmių temperatūroje uolienos. Lydydamiesi kai kurie mineralai susiskaldė į sudėtinius cheminius elementus. Šis procesas skyrėsi nuo mineralų kristalų rūšiavimosi pagal masę. Medžiagos skilo veikiamos temperatūros, slėgio ir magmos chemiškai aktyvios aplinkos.Be kitų medžiagų, taip išsiskyrė vandenilis (H2), azotas (N2), anglies monoksidas (CO), anglies dioksidas (CO2) ir vanduo (H2O). Kylanti magma šias medžiagas išnešė į paviršių, kur jos išsiskyrė. Taip pradėjo formuotis Žemės atmosfera, kuri iš pradžių buvo vulkaninės kilmės. Ją sudarė metanas, vandens garai, amoniakas, vandenilis, azotas ir galbūt šiek tiek joje buvo anglies monoksido ir dioksido. Tų pačių elementų ir medžiagų yra dujose, išsiskiriančiose iš dabartinių ugnikalnių. Pirminė atmosfera daugiausia skyrėsi nuo dabartinės tuo, kad joje visas deguonis įėjo į įvairių cheminių junginių sudėtį, laisvo jo nebuvo. Tai svarbus faktas, nes nuo laisvojo deguonies kiekio atmosferoje priklauso gyvosios gamtos medžiagos egzistavimas.
Nesunku suprasti, kad hidrosfera susidarė iš atmosferos, kurioje susikaupė daug vandens garų iš veikiančių ugnikalnių. Vandens garai kondensavosi ir iškrisdavo krituliais. Lietaus vanduo nutekėdavo srautais, kurie įtekėdavo į ežerus, esančius žemesnėse Žemės paviršiaus vietose. Ežerai didėdavo, susiliedavo sudarydami vandenyną. Taip prasidėjo vandens apytaka.
Kontaktuojant turinčiai anglies dioksido ir vandens atmosferai su jaunomis į Žemės paviršių išeinančiomis bazaltinėmis uolienomis, turėjo prasidėti jų dūlėjimas. Vandens srautai dūlėjimo produktus, uolienų daleles ir ištirpusias medžiagas nešė į naujus ežerus. Sausumos paviršiuje besiplečiančiuose vandens telkiniuose tirpdavo druska (tiksliau - daug druskų). Taip gimė vandenynai, sūrėjo jūros vanduo, tapo toks, koks yra dabar.
Tokia įvykių seka atrodo įtikima, nes gerai atitinka mūsų žinias apie Žemę, tačiau tai nėra pilnai pagrįsta teorija. Be to, labai nedaug žinoma apie tai, kiek laiko truko, kol atmosfera ir pasaulio vandenynas įgijo dabartinę sudėtį ir didumą. Manoma, kad per paskutinį pusmilijardį ar milijardą metų šių judrių apvalkalų sudėtis iš esmės nepakito.
Taigi, teisingiausia būtų manyti, kad sudėtines Žemės plutos dalis kūrė vulkanai, kartu uolienoms dūlėjant, grimztant ir pakartotinai išsilydant Žemės gelmėse. Galbūt sudėtinės atmosferos ir hidrosferos dalys pamažu „garavo“ iš karštų Žemės gelmių. Jos kilo į viršų dujų pavidalu, kurios buvo ištirpusios aukštyn besiveržiančioje magmoje, ir išsiskyrė veržiantis ugnikalniams.
Tokia pernaša aukštyn prasidėjo ankstyvaisiais Žemės istorijos etapais ir tęsiasi iki dabar, nes nuolat „naujas“ vanduo veržiasi į Žemės paviršių. Dabar didesnė dalis ugnikalnių išmetamo vandens yra „senas“ vanduo, daug kartų padaręs apytakos ratą ir įkaitęs Žemės gilumoje dėl vulkaninių procesų. Jeigu nors pusė procento išmetamo ugnikalnių vandens yra „naujas“ vanduo, tai tokiu greičiu kaupiantis vandeniui žemės paviršiuje, visa hidrosfera, įskaitant pasaulinį vandenyną ir visą kitą vandenį, galėjo susidaryti per 4 milijardus metų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą