2011 m. vasario 23 d., trečiadienis

Paukščių takas



Paukščių Takas — balzgana juosta nakties danguje, ypač gerai matoma tamsiomis, be Mėnulio naktimis. Šitaip pavadinta buvo todėl, kad rudens vakarais driekiasi per visą dangų iš šiaurės rytų pietvakarių link, t.y. maždaug sutampa su migruojančių paukščių išskridimo kryptimi. Kaip rodo rašytiniai šaltiniai, pirmiausia mėginta moksliškai paaiškinti Paukščių Taką senovės Graikijoje. Kas iš tikrųjų yra Paukščių Takas, pirmasis teisingai suprato Pitagoras dar VI a. pr. Kr. Jis tvirtino, kad tai yra daugybės silpnų žvaigždžių, kurių akis negali matyti pavieniui, telkinys. Tuo įsitikino G. Galilėjus, pažvelgęs į Paukščių Taką pro savo išrastą teleskopa.
Kad Paukščių Takas yra milžiniškos žvaigždžių sistemos projekcija dangaus sferoje, įrodė anglų astronomas Viljamas Heršelis XVIII a., remdamasis žvaigždžių skaičiavimais įvairiomis dangaus kryptimis. Pirmasis teisingas šios žvaigždžių sistemos modelis buvo sukurtas tik XX a. pradžioje. Galaktiką sudaro šimtai milijardų žvaigždžių, jų spiečių, tarpžvaigždinių dujų ir dulkių debesų, vadinamų ūkais. Panašių tolimesnių galaktikų, pasklidusių visomis kryptimis nuo jos, yra daugybė. Taigi ši galaktika niekuo neišsiskiria Visatoje. Paukščių Tako galaktiką toliau vadinsime tiesiog Galaktika.
Saulė su savo planetomis skrieja aplink Galaktikos centrą, esantį Šaulio žvaigždyno kryptimi ir nutolusį nuo mūsų per 28 000 šm. Galaktikos žvaigždės tankiausiai susispietusios disko formos erdvės dalyje. Šio disko skersmuo maždaug 100 000 šm. Kadangi Saulė yra jo viduje, kitos tolimos disko žvaigždės susibūrusios į švytintį ratą — Paukščių Taką, dalijantį dangaus sferą į dvi maždaug lygias dalis. Jeigu Galaktikos diske žvaigždės būtų išsidėsčiusios vienodu tankiu ir jei tarpžvaigždinė erdvė būtų skaidri, Paukščių Takas atrodytų kaip lygi per vidurį šviesėjanti juosta. Tačiau žvaigždžių tankis nevienodas, o tarpžvaigždinėje erdvėje yra šviesą sugeriančių dulkelių debesų. Dėl to Paukščių Takas atrodo kaip labai netaisyklingų kontūrų šviesi juosta, vienur susiaurėjanti, kitur praplatėjanti arba suskylanti į kelias vagas.
Paukščių Takas yra siauriausias ir silpniausiai spindi žiemą ir pavasarį, kuomet driekiasi per Didžiojo šuns, Vienaragio, Dvyniu, Vezėjo, Persėjo, Kasiopėjos ir Cefėjo žvaigždynus. Ta Paukščių Tako dalis, kuri matoma vasarą ir rudenį, yra daug šviesesnė.Gulbės žvaigždyne Paukščių Tako ištisinė juosta suskyla į dvi vagas. Viena jų blyškėdama eina per Laputės ir Heraklis žvaigždynų kampus ir dingsta ties Gyvates Galvos žvaigždynu. Antroji vaga platėdama driekiasi per Strėlės, Erelio, Skydo žvaigždynus ir atsiduria Šaulio žvaigždyne. Toliau į pietus esanti Paukščių Tako dalis Lietuvos geografinėje platumoje nematoma. Pietų pusrutulyje jis driekiasi nuo Didžiojo Šuns ir per Laivagalio, Burių, Kilio, Kentauro, Kryžiaus, Kampanio, Skorpiono žvaigždynus vėl priartėja prie Šaulio jau iš kitos pusės.
Šaulio žvaigždyne Paukščių Takas plačiausias ir šviesiausias, ten yra Galaktikos centras. Priešinga centrui jos kryptis vadinama anticentru ir yra ties Vežėjo ir Tauro žvaigždynų riba. Maždaug Paukščių Tako viduriu eina Galaktikos pusiaujas, nuo kurio į abi puses skaičiuojama galaktinė platuma b: pusiaujyje ji lygi 0o, Galaktikos šiaurės ir pietų ašigaliuose (pirmasis — Berenikės  Garbanų žvaigždyne, antrasis — Skulptoriaus žvaigždyne) + 90o ir - 90o. Galaktinė ilguma l matuojama lanku išilgai Galaktikos pusiaujo nuo krypties į Galaktikos centrą iš vakarų į rytus.
                                              Galaktikos sandara
Galaktikos diskas yra tik viena iš dviejų Galaktikos sudedamųjų dalių. Jį iš visų pusių supa mažesnio tankio sferoidas, kurio skersmuo gerokai didesnis negu disko. Pastarojo spindulys yra apie 50 000 šm, o sferoido — apie 80 000 šm. Sferoidas truputį suplotas — jo ašigalinis spindulis lygus 0,8 disko plokštumoje esančio spindulio. Disko ir sferoido centrai sutampa. Disko žvaigždžių tankis didėja artėjant prie jo plokštumos, o sferoido žvaigždžių tankis — artėjant prie Galaktikos centro. Centro link storėja ir diskas. Taip aplink Galaktikos centrą susidaro centrinis žvaigždžių telkinys, kurio spindulys apie 8000 šm. Jame žvaigždės susispietusios kelis kartus tankiau negu palei Saulę. Jų orbitos yra įštęstos elipsės, įvairiais kampais pasvirusios į disko plokštumą. Manoma, kad Galaktikos centre yra juodoji bedugnė, kurios masė apie 5·106 M . Ją supa kelių šviesmečių skersmens greitai besisukantis karštos plazmos verpetas. Iš viso Galaktikoje yra apie 250 milijardų žvaigždžių, iš jų 90 % diske, 5 % sferoide ir 5 % centriniame telkinyje. Galaktikos diske ir centriniame telkinyje dar yra dujų ir dulkių debesų, kurie sudaro madaug 1/50 visų žvaigždžių masės.Galaktikos diską sudarančios žvaigždės ir ūkai skrieja aplink Galaktikos centrą apskritomis orbitomis. Kiekvienos žvaigždės ir ūko nuotolį nuo centro atitinka tam tikras orbitinis greitis. Jeigu skriejimo greitis būtų tiesiog proporcingas nuotoliui, tai Galaktika suktųsi kaip kietas kūnas, pavyzdžiui, kaip gramofono plokštelė. Tačiau taip nėra — jos sukimosi greičio priklausomybė nuo centro nuotolio yra sudėtinga. Saulės nuotoliu nuo Galaktikos centro (28 000 šm) greitis yra 220 km/s, taigi ji vieną kartą apskrieja aplink centrą per 230 mln. metų. Beveik visų Galaktikos disko žvaigždžių cheminė sudėtis panaši į Saulės.
Mūsų Galaktika yra spiralinė sistema. Jos diske didelės masės karštos žvaigždės, supermilžinės ir dujų bei dulkių debesys išsidėstę spiralės formos vijomis. Mažesnės masės žvaigždės pasklidusios po visą diską. Saulė yra vadinamojoje Oriono spiralinėje vijoje. Galaktikos centro pusėje artimiausia yra Šaulio vyja, o anticentro pusėje — Persėjo vyja.
Galaktikos sferoido žvaigždės irgi skrieja aplink jos centrą, bet kiekviena atskirai. Jų orbitos, daugiausia labai ištęstos elipsės, sudaro įvairiausius kampus su disko plokštuma (kaip ir centrinio telkinio žvaigždės).
Artimiausi centrui sferoido žvaigždžių orbitų taškai — perigalakčiai — yra kažkur centriniame telkinyje, o tolimiausi — apogalakčiai — Galaktikos pakraščiuose. Šios žvaigždės apskrieja aplink centrą maždaug per 100 mln. metų. Galaktikos sferoido žvagždžių masės mažesnės negu Saulės masė, o jų išoriniuose sluoksniuose sunkiųjų elementų yra nuo 100 iki 1000 kartų mažiau negu disko žvaigždėse.
Be pavienių žvaigždžių, sferoide ir centriniame telkinyje yra keli šimtai kamuolinių žvaigždžių spiečių.
Galaktikos sferoidą iš visų pusių gaubia Galaktikos vainikas, kurio spindulys siekia 700 000 šm. Vainike beveik nėra pavienių žvaigždžių, tik negausūs kamuoliniai spiečiai ir nematomoji medžiaga, kurios trauka veikia Galaktikos žvaigždžių judėjimą. Šios nematomosios medziagos masė bent 10 kartų didesnė už visų Galaktikos žvaigždžių bendrą masę.
Galaktikos žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos masė — maždaug 2·1011 M , o kartu su nematomąja medžiaga — 2·1012 M . .

2011 m. vasario 13 d., sekmadienis

Krituliai,kas tai?

Šiandien pagalvojau,kas yra zmonijai svarbu?Vanduo.O vanduo-lietus,o lietus krituliai,taigi pasiskaitykite jeigu jums idomu....
Krituliai yra skystos ar kietos būsenos vanduo, krintantis iš debesų arba nusėdantis iš oro ant žemės paviršiaus ir įvairių daiktų. Kritulių kiekis matuojamas milimetrais. Jis rodo, kokio storio vandens sluoksnis susidarytų, jei visi krituliai liktų žemės paviršiuje ten, kur iškrito, ir nesusigertų į dirvą, neišgaruotų ir nenutekėtų į žemesnes vietas. Tai svarbus orų ir klimato rodiklis. Krituliai iškrinta, kai vandens lašeliai ir kristalėliai, esantys debesyje, padidėja, pasunkėja ir kylantys oro srautai nebepajėgia jų išlaikyti ore. Vandens lašeliai auga jungdamiesi ir veikiant skirtingiems jų pačių elektros krūviams. Skirtingo dydžio lašeliai krinta nevienodu greičiu. Didesni, taigi ir sunkesni, krinta greičiau, pakeliui prisijungdami mažesnius. Tokie lašeliai dažniausiai būna sluoksniniuose lietaus debesyse, iš kurių iškrinta dulksna arba silpnas lietus. Intensyvūs krituliai gali iškristi iš mišrių debesų, kuriuose yra paprastieji ir peršaldytieji vandens lašeliai bei ledo kristalėliai. Tokie yra kamuoliniai lietaus debesys, kuriuose vandens garai kondensuojasi ant ledo kristalėlių, šie padidėja ir pradeda kristi iš viršutinės debesies dalies žemyn. Krisdami kristalėliai susilieja su peršaldytaisiais vandens lašeliais, dar padidėja ir patenka i apatinę debesies dalį. Vasarą iš kamuolinių lietaus debesų iškrinta liūčių lietus, lydimas žaibų ir perkūnijos, žiemą sniegas, ledo kruopos, kartais kruša arba ledo lietus.
Pagal agregatinę būseną krituliai būna trejopos genezės.
Kietieji krituliai savo ruožtu gali būti septyneriopi: snaigės, sniego kruopos, ledo kruopos,kruša, ledinis lietus, ledo adatos.
Skystieji krituliai būna dvejopi. Lietus - tai įvairaus dydžio vandens lašeliai, kurių skersmuo nuo 0,5 iki 7,0 mm. Dulksna - mažesni kaip 0,5 mm skersmens vandens lašeliai. Ji iškrinta labai lėtai, todėl atrodo, kad kybo ore.
Mišrieji krituliai yra vandens lašelių ir snaigių arba ledo kristalėlių mišinys, dažniausiai iškrintantis pavasarį ir rudenį.
Pagal susidarymo sąlygas, trukmę ir intensyvumą krituliai gali būti trejopi. Ištisiniai krituliai - būna ilgalaikiai, vidutinio intensyvumo. Liūtiniai krituliai būna labai intensyvūs, bet trumpalaikiai, dažniausiai lydimi perkūnijos ir žaibų. Dulksna būna visai neintensyvi, tačiau ilgalaikė.

2011 m. vasario 12 d., šeštadienis

Kaip susidarė vandeninai?

Vandenynai
Pasaulio vandenynai
Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodys ir keistoka, bet judrūs Žemės apvalkalai, atmosfera ir hidrosfera, susidarė taip pat kaip ir kieta pluta, t.y. kylant Žemės paviršių magmai. Bet kuri magma turi dujų. Magma susidarė iš išsilydžiusios aukštoje gelmių temperatūroje uolienos. Lydydamiesi kai kurie mineralai susiskaldė į sudėtinius cheminius elementus. Šis procesas skyrėsi nuo mineralų kristalų rūšiavimosi pagal masę. Medžiagos skilo veikiamos temperatūros, slėgio ir magmos chemiškai aktyvios aplinkos.Be kitų medžiagų, taip išsiskyrė vandenilis (H2), azotas (N2), anglies monoksidas (CO), anglies dioksidas (CO2) ir vanduo (H2O). Kylanti magma šias medžiagas išnešė į paviršių, kur jos išsiskyrė. Taip pradėjo formuotis Žemės atmosfera, kuri iš pradžių buvo vulkaninės kilmės. Ją sudarė metanas, vandens garai, amoniakas, vandenilis, azotas ir galbūt šiek tiek joje buvo anglies monoksido ir dioksido. Tų pačių elementų ir medžiagų yra dujose, išsiskiriančiose iš dabartinių ugnikalnių. Pirminė atmosfera daugiausia skyrėsi nuo dabartinės tuo, kad joje visas deguonis įėjo į įvairių cheminių junginių sudėtį, laisvo jo nebuvo. Tai svarbus faktas, nes nuo laisvojo deguonies kiekio atmosferoje priklauso gyvosios gamtos medžiagos egzistavimas.
Nesunku suprasti, kad hidrosfera susidarė iš atmosferos, kurioje susikaupė daug vandens garų iš veikiančių ugnikalnių. Vandens garai kondensavosi ir iškrisdavo krituliais. Lietaus vanduo nutekėdavo srautais, kurie įtekėdavo į ežerus, esančius žemesnėse Žemės paviršiaus vietose. Ežerai didėdavo, susiliedavo sudarydami vandenyną. Taip prasidėjo vandens apytaka.
Kontaktuojant turinčiai anglies dioksido ir vandens atmosferai su jaunomis į Žemės paviršių išeinančiomis bazaltinėmis uolienomis, turėjo prasidėti jų dūlėjimas. Vandens srautai dūlėjimo produktus, uolienų daleles ir ištirpusias medžiagas nešė į naujus ežerus. Sausumos paviršiuje besiplečiančiuose vandens telkiniuose tirpdavo druska (tiksliau - daug druskų). Taip gimė vandenynai, sūrėjo jūros vanduo, tapo toks, koks yra dabar.
Tokia įvykių seka atrodo įtikima, nes gerai atitinka mūsų žinias apie Žemę, tačiau tai nėra pilnai pagrįsta teorija. Be to, labai nedaug žinoma apie tai, kiek laiko truko, kol atmosfera ir pasaulio vandenynas įgijo dabartinę sudėtį ir didumą. Manoma, kad per paskutinį pusmilijardį ar milijardą metų šių judrių apvalkalų sudėtis iš esmės nepakito.
Taigi, teisingiausia būtų manyti, kad sudėtines Žemės plutos dalis kūrė vulkanai, kartu uolienoms dūlėjant, grimztant ir pakartotinai išsilydant Žemės gelmėse. Galbūt sudėtinės atmosferos ir hidrosferos dalys pamažu „garavo“ iš karštų Žemės gelmių. Jos kilo į viršų dujų pavidalu, kurios buvo ištirpusios aukštyn besiveržiančioje magmoje, ir išsiskyrė veržiantis ugnikalniams.
Tokia pernaša aukštyn prasidėjo ankstyvaisiais Žemės istorijos etapais ir tęsiasi iki dabar, nes nuolat „naujas“ vanduo veržiasi į Žemės paviršių. Dabar didesnė dalis ugnikalnių išmetamo vandens yra „senas“ vanduo, daug kartų padaręs apytakos ratą ir įkaitęs Žemės gilumoje dėl vulkaninių procesų. Jeigu nors pusė procento išmetamo ugnikalnių vandens yra „naujas“ vanduo, tai tokiu greičiu kaupiantis vandeniui žemės paviršiuje, visa hidrosfera, įskaitant pasaulinį vandenyną ir visą kitą vandenį, galėjo susidaryti per 4 milijardus metų.

Upės ir ežerai

SVEIKI

Upės kelionė prasideda aukštai virš jūros lygio ir sparčiai leidžiasi į pakalnę. Artėdama prie jūros kranto, ji skyla į kelias vagas, tada įteka į jūrą. Upės ir ežerai teikia mums geriamą vandenį, tačiau juose yra tik vienas pronentas pasaulio gėlo vandens. Likusi dalis yra užšalusi prie ašigalių arba sukaupta po žeme.

Saulės šiluma paverčia vandenynų, upių ir ežerų vandenį vandens garais, kurie kyla į dangų ir suformuoja debesis. Tada vanduo iškrinta atgal į žemę lietaus pavidalu. Lietaus vanduo susirenka upėse, kurios įteka į jūrą. Tada vandens apytakos ratas prasideda išnaujo.

Užtvankos yra statomos skersai upių, norint sukurti didelius vandens tvenkinius. Užtvenktas vanduo naudojamas elektos energijai kurti.

Ežerai yra dideli gėlo vandens telkiniai, apsupti sausumos. Tai svarbi buveinė daugybei gyvūnų ,pavyždžiui, flamingams...

Kai upė teka virš stačios uolos arba uolėtos atbrailos, susidaro krioklys. Kai kurie kriokliai, pavyždžiui, Niagaros Šiaurės Amerikoje, yra labai įspudingi

Kodel dangus mėlinas?

Šviesa (saulės, elektros lemputės, ugnies ir pan.) – tai elektromagnetinės bangos. Atstumas tarp dviejų amplitudžių, vadinamas bangos ilgiu. Balta šviesa susideda iš vaivorykštės spalvų (raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna, violetinė) spektro. Visų šitų spalvų, sudarančių baltą šviesą, bangų ilgiai skiriasi. Raudonos šviesos spektro dalies bangos ilgis didžiausias, o mėlynos ir violetinės trumpiausias. Mėlynos šviesos bangos ilgis yra maždaug tik pusė raudonos šviesos bangos ilgio. Dėl šių bangų ilgio skirtumo, mėlyna šviesa išsisklaido labiausiai nei kitų spalvų šviesa (maždaug 10 kartų labiau negu raudona šviesa). Kai atmosferoje nėra dūmų ar dulkių, deguonies ir azoto molekulės, sudarančios orą (dangų), atrodys mėlynos dėl mėlynos spektro dalies išsisklaidymo. Mėlyna šviesa susiduria su deguonies ar azoto molekulėmis ir po susidūrimo išsisklaido visomis kryptimis. Visos kitos spalvos (su didesniais bangų ilgiais) taip pat išsisklaido, bet mėlynos šviesos bangos ilgis trumpiausias, todėl ji išsisklaido labiausiai, ir dangus atrodo mėlynas.
Iš tikrųjų trumpiausias bangos ilgis yra violetinės šviesos spektro dalies. Ir violetinė išsisklaido labiau negu mėlyna. Tačiau mūsų akys yra žymiai jautresnės mėlynai spalvai negu violetinei, užtat ir matom dangų mėlyną.

Miražas

Miražas susidaro kai lūžta ir atsispindi šviesos spinduliai, einantys nuo daiktų link stebėtojo akies per įvairaus tankio oro sluoksnius. Ant retesnio oro sluoksnio paviršiaus susidaro tarsi veidrodis, kuriame atsispindi įvairūs daiktai. Stepėse, dykumose ir pusdykumėse karštomis vasaros dienomis virš labai įkaitusios žemės susidaro plonas karšto, retesnio oro sluoksnis, kuris ir atspindi aukščiau esančius daiktus – medžius, dangų, kalnus. keliautojas dangaus atspindį kartais palaiko ežeru arba jūra ir skuba prie jos. Taip susidaro apatinis miražas.
Jei pažemėje esantis oro sluoksnis šaltas ir dėl to tankesnis, o virš jo yra retesnis sluoksnis, tai nuo jo paviršiaus atsispindi žemiau esantys daiktai. Tuo atveju galima matyti žemiau horizonto esančius daiktus. Tokie miražai matomi poliarinėse šalyse ir vidutinėse platumose žiemą. Tai viršutinis miražas.
Jei oro temperatūra ir tankis netolygiai pasiskirstę horizontalia kryptimi, tai susidaro šoninis miražas. tada tariamas daikto vaizdas matomas iš dešinės arba iš kairės, dažniausiai prie įkaitusių sienų ar uolų.
Jei įvairaus tankio oro sluoksniai kaitaliojasi ir riba tarp jų pažeidžiama, susidaro palankios sąlygos atsirasti sudėtiniam, judančiam miražui, arba fata morganai.
Dažniausiai sudėtingi miražai matomi Pietų Italijos Mesinos sąsiauryje. Rytais virš sąsiaurio plynumos atsiranda pasakiški rūmai ir pilys, kur vyksta judrus gyvenimas.

Planetu Žiedai....

                                                        Is ko jie sudaryti?                
Saturno žiedai
Saturno žiedai
Saturno žiedai
Manoma, kad Saturno žiedai susidarė prieš 100-200 mln. m dideliam kūnui per daug priartėjus prie planetos. Saturno trauka suplėšė jį į gabalus ir privertė suktis aplinkui. Iš Žemės pro teleskopus matosi 3 ryškiausi planetos žiedai, kurių suminis plotis 70 000 km. Jei jis būtų kietas, ant jo galėtų ridentis 4 Žemės dydžio kūnai. Bendras visų septynių žiedų plotis, įskaitant tarpus – 400 000 km. Saturno žiedus – dvi šviesias dėmeles abipus Saturno – aptiko Galilėjus. Tačiau jis labai nustebo, kai po kiek laiko “palydovai” išnyko. Šią mįslę įminė olandas K. Heiginsas: Saturną juosia plonas, plokščias, niekur nesiliečiantis, pasviręs į ekliptiką žiedas. Žiūrint pro mažus teleskopus, žiedas atrodė vientisas, tačiau dabar žinoma, kad žiedą sudaro 7 mažesni žiedai. Juos skiria tarpai. Plačiausias ir tankiausias yra 3 žiedas, skaičiuojant nuo Saturno. Jį nuo ketvirto žiedo skiria 4 500 km tarpas. Žiede taip pat yra tūkstančiai mažų žiedukų. Juose skrieja 8-10 m skersmens ledkalniai, uolienos luitai, dulkės ir mažytės mažytės kosminės snaigės. Žiedeliais užpildytas net Kasinio tarpas. Kai kurie iš žiedelių persipina. Žiede vyrauja kelių centimetrų dydžio mums įprasto ledo gabalėlių srautas. Dalelės žiede pasiskirsčiusios tam tikra tvarka – Kasinio properšoje lekioja kelių metrų skersmens luitai, bet visiškai nėra smulkių dalelių, pirmame ir penktame žieduose susispietusios tik mažytės dalelės. Kosminės stotys išmatavo, kad didžiausias kūnas žiede neviršija 200 m storio. Suspaudus visas daleles į vieną kūną, gautųsi 500 km skersmens purvino ledo kamuolys. 
Žiedas labai gerai atspindi Saulės šviesą, todėl žieduotas Saturnas atrodo 3 kartus ryškesnis už Saturną, kai žiedo nesimato. 

Jupiterio žiedas 


Jupiterio žiedas
Jupiterio žiedas
Mokslininkai buvo labai nustebę atradę žiedą aplink Jupiterį. „Voyager 1“ ekspedicijos metu buvo padaryta vienintelė nuotrauka, kurioje Jupiterio planetos žiedas matėsi labai neryškiai. „Voyager 2“ padarė daugiau nuotraukų, kuriose vaizdai buvo šiek tiek aiškesni. Priešingai nei Saturnas, turintis daugybę sudėtinių žiedų, Jupiteris turi vieną, nekintantį žiedą. Jis, manoma, sudarytas iš dulkių, mažesnių nei 10 mikronų skersmens (palyginimui, cigarečių dūmų dalelės). Išorinė žiedo dalis driekiasi apie 129 000 km nuo Jupiterio centro, o vidinė – apie 30 000 km. Žiedo kilmė gali būti meteoritų bombardavimas į Jupiterio palydovus. Taigi, Jupiterio žiedas sudarytas iš 3 pagrindinių dalių: plokščio pagrindinio žiedo, švytinčios aureolės vidinėje pagrindinio žiedo pusėje ir labai plonyčių žiedų išorinėje pagrindinio žiedo pusėje. Pagrindinis žiedas yra apie 7000 km pločio, jis apima dviejų mažų Jupiterio palydovų Adrastėjos ir Metijos orbitas. Šie palydovai turbūt ir turėjo pagrindinę įtaką – tai buvo dulkių šaltiniai formuojantis žiedui. Vidinis žiedo kraštas pereina į aureolę iš itin praretėjusios materijos. Ši aureolė yra plati - apie 10 000 – 20 000 km ir tęsiasi nuo pagrindinio žiedo krašto beveik iki pat Jupiterio debesų. Iš kitos pagrindinio žiedo pusės, apie 30 000- 100 000 km nuo Jupiterio centro, tęsiasi pora nepaprastai plonų vos pastebimų žiedų, sudarytų iš labai smulkių dulkelių. Vienas ribojasi su palydovo Amaltėjos orbita, o kitas su Tebo. 
Jupiterio žiedai yra tokie tolimi ir tokie ploni, kad juos pastebėti iš Žemės net ir su teleskopais kol kas negalime. 

Urano žiedai 


Urano žiedai
Urano žiedai
Buvo manoma, kad tik Saturnas turi žiedus, tačiau 1977 m. buvo atrasta, kad ir Uranas turi žiedus. Dabar žinoma, kad jų yra net 65! Iš Žemės atrasti tik 9 žiedai. Jie yra 16 300-25 600 km atstumu nuo planetos debesų. Plačiausias išorinis žiedas – vietomis jo plotis siekia 96 km, nors vietomis tik 20 km. Žiedo orbita labai ištęsta – didžiausias ir mažiausias atstumas nuo Urano skiriasi 800 km. Vidinių žiedų orbitos beveik apskritos. 6 iš 8 vidinių žiedų yra vos 1-2 km pločio. Urano žieduose vyrauja maždaug 1 m skersmens tamsūs luitai – jie atspindi ne daug šviesos – vos 2-3 %. Smulkių žiedelių žieduose nedaug. Supresavus žiedų uolienas ir dulkeles i vieną kūną, jis gautųsi vos 15 km skersmens. Urano žiedus supa retų vandenilio dujų toras. 

Neptūno žiedai 


Neptūno žiedai
Neptūno žiedai
Neptūnas turi 6 žiedus. Jiems ne daugiau kaip 500 mln. m. Jie, bei tarp žiedų skriejantys 4 maži palydovai turbūt yra kosminio smūgio padarinys. Du iš žiedų yra labai platūs ir sudaryti iš retų tamsių dalelių. Kiti žiedai siauri, tačiau labiau koncentruoti ir ryškesni. Žiedai pavadinti planetą atradusių astronomų vardais (Adamso, Arago, Laselo, Leverje ir Galės). Vidinis Galės žiedas yra 2 000 km, vidurinis Leverje-Laselo-Arago žiedas 4 200 km pločio. Du išoriniai žiedai neplatesni kaip 50 km. Tarp Galės ir Leverje žiedų skrieja 3 Neptūno palydovai.

Kodel planetos apvalios....

Mažų daiktų (žmonių, namų, kalnų, mažų asteroidų ir t.t.) formą apsprendžia jų mechaninės savybės. Jūs galite paimti akmenį, jį suskaldyti į mažesnius gabalėlius, jie tokie ir išliks. Tačiau, kuo objektas didesnis, tuo stipresnis yra jo gravitacinis laukas. Įsivaizduokite, kad norite pastatyti labai aukštą pastatą. Jūs turite būti užtikrinti, kad pamatas yra tikrai stiprus, nes jei pastato svoris pamatą sutraiškys, sugrius visas pastatas. Jei objektas per daug išsikišęs planetos ar žvaigždės paviršiuje, gravitacija jį nuverčia žemyn. Jei planeta būtų kubo formos, jos kampai būtų labiau išsikišę nei kitos planetos dalys ir gravitacija laikui bėgant juos suspaustų. Dangaus kūnai, kurių spindulys didesnis nei 400 km, dėl gravitacijos palaipsniui įgauna sferos formą.
Kadangi gravitacinė jėga visuomet nukreipta į planetos centrą, kiekvienas daiktas yra traukiamas centro link ir planeta suapvalėja. Kuo didesnė planeta, tuo stipresnė jos gravitacinė jėga ir ilgainiui jos paviršiuje esantys dideli objektai ar išsikišimai sugniuždomi. Štai kodėl Žemėje niekada negali būti kalnų, aukštesnių nei 15 000 m virš jūros lygio.
Tačiau planetos nėra idealios sferos. Palydovus veikia arti jų esančios planetos, o planetas - jų saulės. Planetos greitai sukasi ir dėl išcentrinės jėgos šiek tiek išsipūtę ties ekvatoriumi, o ties ašigaliais suplotos. Jei planeta nustotų suktis ir neveiktų artimos žvaigždės trauka, jos pavidalas įgautų sferos formą.

2011 m. vasario 11 d., penktadienis

Žaibai...

  Dievų ginklas

  Nuo senų laikų žaibas gąsdino žmogų nelaimėmis. Ir dažnai atsiųsdavo ne¬laimę. Žmonės tikėjo — tai dievų ginklas. Senovės graikus valdė Dzeusas. Mūsų protėvius - Perkūnas. Germanų gentis — Odinas. Supykę šie dievai svaidė į žmones pavojingas ugnies strėles.
  Žaibas... Gimęs audros debesyje, jis iš tikrųjų neša daugybę nelaimių: gaisrus, sunkias kontūzijąs, užmuša žmones ir gyvulius, sugriauna pastatus, o kartais sukelia net baisių katastrofų.
  1769 metų rugpjūčio 18 dienos rytą griaustinis trenkė į švento Nazarijaus bokštą Bresčėje. Po šiuo bokštu buvo rūsys, kuriame buvo laikoma 1000 tonų parako, priklausančio Venecijos respublikai. Ši milžiniška masė akimirksniu sprogo. Buvo sugriauta šeštadalis didelio ir gražaus miesto pastatų, o visi likusieji namai buvo taip sudrebinti, kad grėsė subyrėti. Žuvo trys tūkstančiai žmonių.

  Žaibas iš arčiau

  Žaibas - tai milžiniškas atmosferos energijos išlydis. Jis turi terminį, griaunamąjį, elektrostatinį ir elektromagnetinės indukcijos poveikį. Žaibą sukelia gretimų debesų arba debesų ir žemės potencialų skirtumas. Ore visada būna klajojančių elektringųjų dalelių: atomų, kurie netekę dalies elektronų (teigiamųjų jonų), ir atomų su papildomais elektronais (neigiamųjų jonų). Jie atsiranda kosminiams spinduliams (labai greitoms elektringoms dalelėms, atlekiančioms į Žemę iš kosmoso), taip pat ultravioletiniams Saulės spinduliams bombarduojant atmosferos atomus. Augdami vandens lašeliai renka sutiktus krūvius, dalis jų neutralizuojasi, tačiau kai kurie lašeliai įgyja teigiamą ar neigiamą krūvį. Audros debesyje vyksta ir kiti gana sudėtingi procesai, įelektrinantys lašelius.
  Audros debesis skiriasi nuo paprasto debesies savo aukščiu - audros debesies storis yra apie 8-10 km. O kaip žinome, kylant aukštyn, oro temperatūra krinta ir 10 km aukštyje ji lygi apie -50°C. Nustatyta, kad teigiamą krūvį turintys lašeliai užšąla aukštesnėje temperatūroje negu neigiamai įelektrinti lašeliai. O ledukai turi savyje oro burbuliukų ir yra keliskart mažesnio tankio negu neužšalę lašeliai. Tuo būdu krūviai debesyje atsiskiria - debesies viršuje vyrauja teigiamai įelektrinti ledukai, o apačioje - neigiamai įelektrinti lašeliai. Atskiro lašelio ar leduko krūvis yra labai mažas, bet palyginti nedidelis audros debesis neša apie 100 tūkst. tonų vandens. Susidaro tarsi dvi milžiniškos kondensatoriaus plokštės. Kai elektrinio lauko įtampa pasiekia 20 - 30 kV/cm, prasideda oro jonizacija, jis pasidaro laidus elektros srovei ir įvyksta išlydis (žaibas). Žaibo trukmė yra apie 100 us. Jis gali būti linijinis, šakotinis ir labai retai kamuolinis. Srovės stiprumas siekia 200 - 230 kA, o įtampa - nuo šimto tūkstančių iki vieno milijono ir daugiau voltų. Temperatūra žaibo zonoje siekia 20 000 °C, pasitaikantys pastatai, medžiai ar aukštesni statiniai gali būti padegti arba suardyti. Kiekvieną sekundę mūsų planetoje vidutiniškai blyksi šimtas žaibų. Daugiausia žaibuojama tropikuose – maždaug 150 dienų per metus. Lietuvoje vidutiniškai per metus būna nuo 16 iki 32 dienų su perkūnija. Daugiausia jų pasitaiko Raseinių ir Varėnos rajonuose, mažiausiai pajūryje ir šiaurės vakariniuose rajonuose. Kosminės stotys užfiksavo galingus žaibus ir kitose Saulės sistemos planetose – Jupiteryje bei Saturne.

  Apsauga nuo žaibo

  Jau žiloje senovėje žmonės mokėjo sėkmingai gintis nuo žaibų. Daugiau kaip prieš tris tūkstančius metų Senovės Graikijos žyniai prie savo šventyklų statydavo aukštus stulpus, apkaltus varinėmis plokštėmis. Štai tada, galima tvirtinti, ir buvo išrastas žaibolaidis. Žmogui pavojingas tiesioginis atmosferos elektros išlydis ir žingsnio įtampa. Kai griaudžia, pavojinga stovėti po aukštesniais medžiais, pastatais ir statiniais. Negalima griaudžia, pavojinga stovėti po aukštesniais medžiais, pastatais ir statiniais. Negalima bėgti, dirbti statybinėmis mašinomis, naudotis elektriniais prietaisais, dirbti su elektros įrengimais.

  Pastatus ir statinius nuo žaibų saugo žaibolaidžiai. Žaibolaidis - įrenginys, priimantis žaibo smūgį ir nuvedantis jo srovę į žemę. Žaibolaidį sudaro:
- žaibo priėmiklis - tiesiogiai priimantis smūgį;
- atramos, prie kurių jis pritvirtintas;
- srovės nuvediklis - laidininkas, žaibo srovę perduodantis į žemę;
- įžemiklis - išskirstantis žaibo srovę žemėje.

  Pagal konstrukcijas žaibolaidžiai skirstomi į:
- strypinius - su vertikaliais žaibo priėmikliais;
- lyninius (ištęstuosius) - su horizontaliu žaibo priėmikliu, pritvirtintu prie dviejų įžemintų atramų;
- tinklinius - daugkartinius, horizontalius žaibo priėmiklius, susikertančius stačiu kampu ir montuojamus ant saugomo pastato. 

Saulė,

 Susipažinkime – Saulė! 

  Kasrytinis Saulės patekėjimas mums toks įprastas reiškinys, kad retai tesusimąstome, kaip iš tikro atrodo mūsų dienos šviesulys. Įkaitusių dujų kamuolys – bent tiek sugebės pasakyti kiekvienas. Tačiau pasistengus įsigilinti į Saulės paslaptis, galima sužinoti daug paslaptingų, įdomių ir svarbių dalykų.
  Todėl kviečiame pažvelgti į Saulę iš arčiau, pasinaudojant skaičių ir palyginimų magiją.

  Saulės samprata senovėje

  Senovės civilizacijos Saulę laikė dievybe. Egiptiečiams ji simbolizavo dievą Ra, o graikams – dievą Heliją ugnies ratais dardantį dangumi. Filosofas Anaksagoras V a. pr. Kr. lygino Saulę su iki baltumo įkaitusio metalo mase, didumo sulig kalnu. Epikūras, gyvenęs IV-III a. pr. Kr., manė ją esant vos dviejų pėdų dydžio. Šiaurės tautų padavimuose Saulė taip pat nedidukė, ji vakare nusileidžia ant žemės, sėda į valtį ir perplaukia jūrą, kad ryte vėl patekėtų.
  Senovės išminčiams knietėjo ne tik išsiaiškinti Saulės prigimtį, bet ir išmatuoti atstumą iki jos. Štai Pitagoras VI a. pr. Kr. manė, kad iki Saulės 18 000 geografinių mylių (133 580 km). Ptojemėjas I - II a. šį nuotolį padidino iki 1146 Žemės spindulių (apie 7 mln. km). XVIII a. anglų astronomas E.Halis įrodė, kad nuo Žemės iki Saulės ne mažiau kaip 20 mln. geografinių mylių (148 400 000 km). Dabar žinome, kad iš tikrųjų šis nuotolis lygus 149 597 870 km. Jis vadinamas astronominiu vienetu.

  Ar toli Saulė?

  Astronominiame vienete būtų galima eilute išrikiuoti 11 728 Žemės arba 43 037 Mėnulio dydžio rutulius. Jeigu kosmose galėtų sklisti garsas, aidas nuo Saulės grįžtų tik po 28,5 metų. Automobiliu iki Saulės nesustojant važiuotume 115 metų. O štai šviesos spindulys šį nuotolį įveikia per 8 min. ir 19 sekundžių. (palyginimui, nuo Žemės iki Mėnulio tėra 1,2 šviesos sekundės, o iki išorinių planetų šviesa keliauja net kelias valandas).

  Koks Saulės dydis?

  Saulės skersmuo lygus 1 392 530 km. Tai 3,6 karto toliau nei atstumas tarp Žemės ir Mėnulio. Jeigu Saulė atsidurtų Žemės vietoje, Mėnuliui tektų skrieti Saulės viduje.
  Saulės skersmenyje būtų galima eilute išrikiuoti 109 Žemės arba 400 Mėnulio dydžio rutulių. Apjuosti jai per pusiaują reiktų 4 372 544 km ilgio juostos. Jeigu Saulė būtų tuščiavidurė, į ją būtų galima sutalpinti beveik milijoną tokių rutuliukų kaip Žemė. O jeigu sumanytume Saulę Žemės pluta padengti, tai reiktų “nudirti kailį” 11 920 tokių planetų kaip mūsų Žemė.
  Iš Saulės medžiagos būtų galima padaryti 333 000 Žemės masės kūnų. Ar tai daug? Ogi jei kiekvieną sekundę iš Saulės galėtume išsemti po milijardą tonų medžiagos, jai visai išsemti prireiktų 63 mlrd. metų! Saulės masė 750 kartų didesnė už visos likusios Saulės sistemos masę (planetų, asteroidų, kometų). Būdama tokia “sunkiasvorė”, Saulė priverčia apie save skrieti visus smulkesnius kūnus. Traukos jėga ties Saulės paviršiumi 28 karto stipresnė negu Žemėje. Vadinasi, normalaus sudėjimo kosmonautas Saulės paviršiuje svertų beveik dvi tonas! Tačiau priartėti prie pat Saulės kol kas negali joks žmogaus sukurtas aparatas – juk ištrūkti iš Saulės galima tik pasiekus 617,7 km/s greitį (paliekant Žemę užtenka 11,2 km/s greičio). Nepaisant įspūdingų skaičių, žvaigždžių pasaulyje Saulė tėra eilinė niekuo neišsiskirianti geltonoji nykštukė. Štai Oriono žvaigždyno petį simbolizuojanti raudonoji milžinė Betelgeizė tokia didelė, kad atsidūrusi Saulės vietoje prarytų Žemę! Kita vertus, baltosios nykštukės savo dydžiu primena Žemę, o štai neutroninių žvaigždžių skersmuo iš vis tesiekia keliolika kilometrų!

  Ar Saulė karšta?

  Mums atrodo, kad Saulė turėtų būti labai karšta – juk ji šildo visą mūsų gimtąją planetą! Tačiau Mūsų Saulės regimasis paviršius tėra įkaitęs iki 5500 C. Daugiausiai energijos išspinduliuojama mato¬mos šviesos ruože, ypač geltonos. Karščiausių, žydrųjų, žvaigždžių paviršiai įkaitę iki 50-60 tūkst. laipsnių. Vėsiausios -1500-3000 C temperatūros žvaigždės daugiausiai energijos pažeria raudonaisiais bei infraraudonaisiais spinduliais. Jos danguje atrodo rausvos.
  Nors Saulės paviršius sąlyginai “vėsus”, bet branduolyje temperatūra pakyla iki 15 milijonų C. Maža to, Saulės vainike, labai praretėjusiame dujų sluoksnyje, kuriuo Saulės atmosfera pereina į tarpplanetinę erdvę, temperatūra vėl fantastiška – 3-5 milijonai laipsnių. Manoma, kad tokias vainiko temperatūras lemia stipraus magnetinio lauko ypatumai. Saulės paviršiuje vyksta ir milžiniško masto sprogimai – kyla liepsnų liežuviai (protuberantai), juoduoja dėmės. Saulės aktyvumas sukelia magnetinės audros Žemėje.
  Mūsų dienos šviesulys spinduliuoja labai didelius energijos kiekius. Žemė tegauna tik vieną dvimilijardąją Saulės spindulių galią. Jei visa energija tektų tik Žemei, tai vandenynai užvirtų ir išgaruotų per nepilnas 10 sekundžių. Tokius gigantiškus energijos kiekius lemia termabranduolinės reakcijos, vykstančios Saulės gelmėse. Ten kiekvieną sekundę 668 mln. tonų vandenilio pavirsta į 664 mln. t helio. Likusios 4 mln. tonų ir virsta energija, kurią Saulė spinduliuoja į erdvę. Tačiau ir tokiais tempais per Saulės gyvenimą teišspinduliuota 5 proc. Saulės masės.

  Ar Saulė ilgai švies?

  Amžiumi Saulė taip pat vidutinė žvaigždė: jai dabar “tik” 5 mlrd. metų. Seniausios Galaktikos žvaigždės šviečia keliolika milijardų, o jauniausios - vos kelis milijonus metų. Po 3 mlrd. metų termabranduolinėms reakcijoms persikeliant į vis aukštesnius Saulės sluoksnius, jos šviesumas didės, pati žvaigždė ims pūstis. Po 3,5 mlrd. metų Žemėje neliks jūrų ir okeanų. Dar po pusantro milijardo metų Saulė virs raudonąja milžine – jos protuberantai laižys išdegintos Žemės likučius. Tokį niūrų vaizdą rasite aprašytą ir Herberto Velso klasika tapusiame kūrinyje “Laiko mašina”. Galų gale Saulė nusimes savo išorinius sluoksnius, kurie pasklidę erdvėje suformuos vadinamąjį planetinį ūką, o Saulės branduolys taps baltuoju nykštuku – įkaitusiu iki keliasdešimt tūkstančių laipsnių, bet ne ką didesniu už Žemę. Taigi iki tol reikės surasti tinkamesnį kosmoso kampelį Žmonijai apsistoti... 

2011 m. vasario 8 d., antradienis

Debesis,


Debesis – matoma vandens lašelių ar ledo kristalų sankaupa Žemes atmosferoje. Kitų planetų atmosferose taip pat susidaro debesys, bet dažniausiai ne iš vandens garų.
Besikoncentruodami vandens garai formuoja smulkius lašelius (paprastai 0,01 mm) arba ledo kristalus, o susikaupus milijardams tokių lašelių ar kristalų, jie tampa matomi debesų pavidalu. Debesys vienodai atspindi visų bangos ilgių spalvas, dėl to atrodo balti, kartais pilki ar net juodi, jei susidaro labai storas ir tankus sluoksnis, nepraleidžiantis Saulės šviesos.
Kamuoliniai debesys gali plaukti atskirais debesimis ir gali būti susikaupę į virtines, dengiančias beveik visą dangų. Šių debesų apatinės ribos aukštis yra nuo 0,8 iki 1,5 km, bet atskirais atvejais gali būti žymiai aukščiau. Debesų storis svyruoja nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų.
Apatinio aukšto debesys
Apatinio aukšto debesys esti iki 3 km aukštyje. Tai sluoksniniai lietaus, sluoksniniai, bei sluoksniniai kamuoliniai debesys. Šie debesys sudaryti daugiausiai iš smulkių vandens lašelių, todėl dažnai atneša kritulius.
Sluoksniniai lietaus debesys yra žemi, tamsūs (pilkos spalvos). Jie gali tęstis per didžiumą mums matomo dangaus skliauto, esti žemiausiai, todėl iš jų krentantys krituliai dažnai užsitęsia. Vasarą krenta lietus, žiemą – sniegas. Gali kristi ir šlapdriba.
Sluoksniniai debesys 
Sukelia dulksną ir uždengia visą mums matomą dangaus skliautą. Jie yra aukščiau ne sluoksniniai lietaus debesys, todėl kritulių iškrenta mažiau. Lemia rūko susidarymą.
Sluoksniniai kamuoliniai  debesys
 yra aukščiausiai esantys apatinio aukšto debesys. Uždengia visą mums matomą dangaus skliautą, neša liūtis.
Vidurinio aukšto debesys
Vidurinio aukšto debesys susidaro nuo 3 km iki 7–7,5 km aukštyje. Jie sudaryti iš lietaus lašelių, kartais sustingusių lašelių (snaigių). Tai –kamuoliniai, aukštieji sluoksniniai ir aukštieji kamuoliniai debesys. Kritulių iškrenta žymiai mažiau nei iš apatinio aukšto debesų, kadangi jie daug aukščiau.
Kamuoliniai  debesys 
yra balti, ištįsę į viršų, nesusigrupavę, pavieniai. Iškrenta lietus, tačiau negausiai, lietūs dažniausiai trumpalaikiai. Apatiniai vidurinio aukšto debesys.
Aukštieji sluksniniai debesis  yra antri pagal aukštį vidurinio aukšto debesys. Kritulių iškrenta retai ir labai negausiai. Aukštieji sluoksniniai debesys, priešingai nei kamuoliniai, susigrupavę.
Aukštieji kamuoliniai debesis yra aukščiausi vidurinio aukšto debesys (6-7,5 km aukštyje). Krituliai iš jų iškrenta ypač retai ir būna negausūs. Šie debesys susigrupavę, bet vientiso sluoksnio nesudaro.
Viršutinio aukšto debesys
Viršutinio aukšto debesys tęsiasi nuo 7,5 km iki 12 km aukščio. Jie sudaryti iš ledo kristalėlių. Visi šio aukšto debesys yra plunksniniai, iš kurių krituliai nekrenta.
Palunksniniai Kamuoliniai debesys būna susigrupavę, bet yra gana smulkūs, tarp jų pastebimi tarpai. Tai žemiausi viršutinio aukšto debesys.
Palunksniniai sluoksniniai debesys yra antri pagal aukštį viršutinio aukšto debesys, susigrupavę ir lengvai praleidžiantys Saulės šviesą. Jie sudaryti iš smulkių ledo kristalėlių, kritulių visiškai neduoda.
Palunksniniai debesysyra aukščiausi viršutinio aukšto debesys. Jie susigrupavę, bet tarpusavyje nutolę. Šie debesys yra skaidrūs, todėl puikiai praleidžia Saulės šviesą, o kritulių visai neduoda.

Oras ir vėjas

Žemę gaubia dujų apvalkalas, vadinamas atmosfera. Atmosfera labai svarbi, nes saugo mus nuo žalingų saulės spindulių ir sukuria gyvybei tinkamas sąlygas. Be to, joje yra vandens, kurį mes geriame, ir oro, kuriuo kvėpuojame.

ORAS


Atmosfera turi penkis sluoksnius. Troposfera, arčiausiai Žemės, yra vieta, pasireiškia orai. Viršutinis sluoksnis yra egzosfera-beveik 900 kilometrų virš tavo galvos! Oras yra dujų, įskaitant deguonį, mišinys. Visi augalai išskiria deguonį. Štai kodėl drėgnieji atogrąžų miškai yra tokie svarbūs Žemei ir turi būti išsaugoti nuo sunaikinimo.


VĖJAS

Vėjo stiprumas matuojamas Boforto skale, nuo 0 iki 12 balų. Brizas yra iki 3 balų, stiprus vėjas-6 balai, o audra-10. Uraganas siekia 12 balų. Tornadai- tai besisukantys vėjo piltuvai, siekentys 400 kilometrų per valandą greitį. Jie naikina viską savo kelyje.

Vaiduokliai...



                            Bū... 
Nu rašem apie planetas,apie ekologija,o dabar ir apie vaiduoklius,bet kas gi tas vaiduoklis?
Vaiduoklis – įsivaizduojama klaidžiojanti mirusio žmogaus dvasia. Nėra jokių patikimų jų egzistavimo įrodymų, tik kai kurių žmonių tvirtinimai, kad juos matė.
Apie vaiduoklius yra parašyta daugybė knygų ir pastatyta filmų. Dažniausiai vaiduokliai vaizduojami kaip nužudytų ar kraupiai mirusių žmonių sielos, kurios keršija už savo mirtį.
Pasak kai kurių mitų, kai vaiduokliai užbaigia savo darbą žemėje, jie gali ją palikti.
Vaiduoklių tema naudojama grožinėje literatūroje, meniniuose filmuose suaugusiems ir vaikams,kompitoriniuose zaidimuose, kurių žanrai paprastai yra siaubas, mistika, magine fantastika.
Nu taip iseina kad vaiduokliai nera taip baisu,bet palaukite....
Čia rasite nuotraukas iš viso pasaulio. Visos jos TIKROS! Jos buvo tikrintos įvairiuose pasaulio įstaigose, kur buvo patvirtintas jų autentiškumas. 
Silpnų nervų žmonėms, nuoširdžiai patariu - šitų fotonuotraukų nežiūrėti 
nes ir stiprių nervų žmonėms, nuo ilgesnio žiūrėjimo į šias foto - pašlijo nervai ... 
aigi jei visgi noras nepraėjo - pirmyn
Ši nuotrauka daryta policijos pareigunų Indonezijoje 1993 metais. Šiame koridoriuje buvo įvykdyta žmogžudystė. Nuotrauka turėjo tapti bylos įkalčiu, nurodančiu nužudymo vietą. 
 Kas galėtu atspėti mergaitės, kuri matoma šioje nuotraukoje tapatybę?…
Ir dar...
po ilgo žiūrėjimo į šią nuotrauką daugybė žmonių kreipėsi į psichologus.

Šis vaizdas buvo nufotografuotas 1986 metais. Bangos aukstis: 15 –20 metru. Iš bangos viršaus buvo pastebėta isnyranti zmogaus galva. Kas tai – vandens magija ar Neptūno apsireiškimas?

Ši nuotrauka daryta 1916 metais.
Kas tas žmogus debesyse?
DIEVAS ?

Viena šeima fotografavo savo vaikus. Kartu su mergaite į kadrą pateko pro šalį einanti šeima – moteris su vaiku ir drauge.
Tik… kaip ji STOVI? Kur jos kojos?

Nuotrauka iš “Tėvas ir kūdikis” studijos.
Berniukas, besislepiantis tarp užuolaidų nebuvo pastebėtas tol kol nebuvo išryškinta juostelė.
Filmo kūrejai tvirtina, kad filmavimo aikšteleje jokio panašaus vaiko negalėjo būti.
Po ilgo tyrimo buvo nustatyta, kad berniukas, esantis nuotraukoje - prieš porą metų šiame kambaryje nusižudė...

1923 metų nuotrauka.
Be komentaru...

Viena šeima fotografavo savo kūdikį. Blicas, atsispindintis televizoriaus ekrane įrodo, kad fotografavimo metu televizorius buvo išjungtas.
Taigi istorija iš tikruju mistiška...
Šeima iš šio buto išsikraustė...

Ir dar...
Dar viena šeima automobilyje fotografavo savo kūdikį.
 Žmoniu, matomu nuotraukoje uz lango tikrai nebuvo. Išryškinus nuotraukas buvo sužinota, kad fotografuota vietoje, kur XVII a. buvo... kapinės...

Kalnai ir urvai

                                                               Laba diena,

          
Kaip susidaro kalnai?
<---Everestas
Kalnai susidaro tada, kai po Žemės pluta susiduria dvi plokštės, iškeldamos į viršų milžiniškas uolienos raukšles. Per milijonus metų kalnai darosi aukštesni, tačiau erozija vadinamo proceso metu juos apardo ledas, vėjas ir orai. Uolėti urvai randami kalnuose ir po žeme.Jeigu kalnas turi dantytas viršunes, jis dar visai "jaunas". Laikas dar nespėjo nulyginti smailių uolienų.Aukščiausias pasaulyje kalnas yra Everestas, kitaip- Džomolungma.Urve lašantis vanduo turi mineralo, vadinamo kalcitu.Sukietėjas jis suformuoja stalagmitus ir stalaktitus. Šis procesas labai lėtas: per 500 metų užauga tik 2,5 centimetro.Ledynai- tai ledo upės, lėtai slenkančios kalnais žemyn. Kai slėnyje ledynas ištirpsta, ji įteka į upę arba sukuria naują upę.
Aukščiausi visų žemynų kalnai: Everestas (Azija) 8850m.; Akonkagva (Pietų Amerika) 6942m; Makinlis (Šiaurės Amerika) 6194; Kilimandžaras (Afrika) 5895m.; Elbrusas (Europa) 5642m.; Vinsono masyvas (Antarktida) 5140m.; Kosciuška (australija)2228m.


2011 m. vasario 7 d., pirmadienis

Penktadienis 13-ta

Skaičius 13 laikomas juodųjų jėgų skaičiumi, kai kuriose šalyse (pvz., JAV) net vengiama šiuo skaičiumi numeruoti viešbučių numerius, nuo 12-ojo iš karto peršokama prie 14-ojo. Kartais praleidžiamas ir 13-tas aukštas. O kai numeris 13 dar sutampa su penktadieniu, ši diena iš viso laikoma nesėkmių diena.

Skaičius 12-ka laikomas tobulu deriniu, dar vienas vienetas, kurį pridėjus išeitų 13-ka – tarsi trukdo. Galbūt dėl to 13 laikomas blogu ženklu?
Tarp teologų egzistuoja teorija, kad būtent penktadienį, 13-ąją dieną, Ieva ir Adomas nusikalto ir buvo išvaryti iš rojaus. Be to, penktadienį jie abu pasimirė. Manoma, kad ir Abelis savo brolį Kainą nužudė penktadienį, 13-ąją dieną. Taigi 13-ka tarsi velnio, kuris sugundė žmones blogiems darbams, skaičius.

Jėzus Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus penktadienį (dabar ši diena minima kaip didysis penktadienis). Per paskutinę vakarienę prie stalo sėdėjo 12-ka Jėzaus mokinių – tobulas skaičius. Kristus buvo 13-asis, tarsi nereikalingas, pasmerktas mirti.

Sakoma, kad pasaulyje 13-ąją dieną, yra nutikę daugybė nelaimių. Lietuviai, ko gero, visų pirma prisimins sausio 13-ąją ir 13-ka aukų (vėliau pasirodė, kad 14). Na, iš tiesų tai, jei patikrintume kokį kitą skaičių, gal irgi paaiškėtų, kad ir tą dieną nelaimių yra pasitaikę nemažai. Juk pasaulyje gyvena daugybė žmonių, ir kasdien kuriame nors pasaulio kampelyje vis kas nors nutinka.

Galbūt žmogus, baimindamasis, kad 13-ąją dieną jam nesiseks, iš tos baimės nepasitikėti savimi ir jam iš tiesų nesiseka? Juk neveltui sakoma, kad žmogus pats įsikalba sau ligą; kad, jei bijosi, tai ir nepasiseks.

Daugybė žmonių gyvena 13 numeriu pažymėtuose butuose ir yra laimingi. Daugybė žmonių kas vakarą eina į kiną ir sėdi 13-oje eilėje, 13-oje vietoje (beje, tai dažniausiai geriausia vieta, nes yra per patį vidurį). Prisiminkime, kad ir Šarūną Marčiulionį, kuris išgarsėjo dėvėdamas 13-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius. Tad geriau pažiūrėkim į šią dieną su šypsena, atšvęskim ją kaip Helovino naktį. Beje, tokių siaubo vakarėlių turėtų padaugėti ir kino teatruose, ir klubuose.

Šiaures pašvaiste....

Poliarinė pašvaistė – nepaprastai įspūdingas gamtos reiškinys, kurį galima išvysti tik keliose Šiaurės šalyse. Žinovai teigia, kad geriausias tam laikas – nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario.
Norėtumėte nors kartą gyvenime savo akimis išvysti šį unikalų gamtos reiškinį? Kad galėtumėte pasigrožėti Šiaurės pašvaiste, reikėtų pasirinkti kelionę į vieną iš penkių Šiaurės šalių vietovių: Reikjaviką (Islandija), Ferbanksą (Aliaska), Laplandiją (Suomija), Vaithorsą (Kanadą) ir Trumsę (Norvegija).
Šiaurės pašvaistę geriausiai stebėti žiemą. Šio fantastiško reginio „medžiotojams“ dabar – pats tinkamiausias laikas. Anot azijiečių, tas, kuris nors kartą ją pamato, gyvena ilgai ir laimingai.
Trumsė
Septintas pagal dydį Norvegijos miestas – ideali vieta stebėti poliarinę pašvaistę, nes Trumsė yra vos keturi šimtai kilometrų nuo poliarinio rato. Sausį ir vasarį į šį Norvegijos miestą atvykusiems turistams – didžiausia tikimybė pamatyti liepsnojantį dangų.
Trumsėje kasmet rengiami poliarinės pašvaistės festivaliai, į juos suplūsta smalsuolių iš viso pasaulio. Keliaudami po Norvegiją, būtinai aplankykite šį tarp kalnų ir vandenų plytintį miestą. Jame tik šešiasdešimt penki tūkstančiai gyventojų, tarp kurių, beje, priskaičiuojama net apie šimtas įvairių tautybių (mieste yra ir mečetė, ir katalikų vyskupija).
Trumsę garsina ne vien Šiaurės pašvaistė, bet ir šiauriausias universitetas. Jo muziejuje galima susipažinti su samių kultūra ir tradicijomis. Mieste taip pat yra 2 ha teritoriją užimantis botanikos sodas, seniausias ir didžiausias Norvegijos šiaurėje Kultūros ir istorijos muziejus, moderni Arctic katedra, (ji panaši į tradicinį samių tautos būstą). Turistai neaplenkia ir alaus daryklos, 1861 m. statytos liuteronų katedros. Viešint Trumsėje, verta aplankyti Poliarinį muziejų. Specialiu keltuvu pasikėlę į 421 metrų aukštį, turistai gali pasigrožėti šio šiauriausio Norvegijos miesto panorama.
Reikjavikas
Islandijos sostinę Reikjaviką rinkitės, jei norite ne tik pasigrožėti laukine gamta, Šiaurės pašvaiste, bet ir trokštate atrakcijų bei pramogų.
Islandija – nepakartojamo grožio šalis, žavinti ledkalnių ežerais, karštais geizeriais, srauniomis kalnų upėmis ir šniokščiančiais kriokliais. Čia išsaugotas unikalus laukinės gamtos grožis.

Ekologija...

Pastaruoju metu vis labiau rūpinamės gamta: taupome vandenį ir elektros energiją, rūšiuojame šiukšles, renkamės ekologiškus maisto produktus, mažiname bet kokį vartojimą ir aplinkos taršą. Visgi retas pagalvojame, kiek gamtai „kainuoja“ mūsų meilė naminiams gyvūnėliams.
Nustebote? Kaipgi mažasis jūsų namų padauža gali teršti aplinką?! Juk jis nevairuoja automobilio, nesinaudoja mobiliuoju telefonu ar kompiuteriu ir negeria vandens iš plastikinių butelių. Tas tiesa, bet naminiai gyvūnėliai taip pat tuštinasi ir dauginasi. Jiems, kaip ir mums, reikia ėdalo ir pastogės, įvairių higienos priemonių, žaislų. Daugelį iš šių poreikių tenkina pramonės įmonės, dar labiau teršdamos orą anglies dioksido dujomis, kurios, kaip žinia, yra viena pagrindinių klimato atšilimo priežasčių. Būdami atsakingi už savo augintinio gyvenimo būdą, galite pasistengti, kad jis taptų draugiškesnis aplinkai. Štai keletas pasiūlymų, kaip tai padaryti.
• Rinkitės kokybišką ėdalą. Jei tik turite galimybę, savo augintinį šerkite kuo mažiau chemikalų turinčiu ėdalu. Gyvūnėlis taps ne tik sveikesnis, linksmesnis, bet ir jo išmatos mažiau kenks aplinkai. Nusprendę savo numylėtinį palepinti, ieškokite nesupakuotų skanėstų, o dar geriau jų pagaminkite patys. Bus ne tik sveikesni, bet ir gardesni nei pirkti.
• Pasirūpinkite savo augintinio gamtiniais reikalais. Dauguma šunų ėdalo būna prisotinta chemikalų ir mineralų, kurie su jūsų augintinio išmatomis patenka į aplinką. Bėda ta, kad net tuo atveju, jei jūsų augintis gamtinius reikalus atlieka miške, išmatose esantys chemikalai iki galo nesuyra ir lyjant ar kitais keliais išnešiojami į vandens telkinius. Taip apnuodinami augalai, gyvūnai, o kartais ir žmonės. Taigi, kad ir kur jūsų augintinis nuspręstų atlikti gamtinius reikalus, surinkite ekskrementus ir sudėkite į greičiau suyrančius maišelius. Jei tokių neturite, naudokite namuose nuo maisto prekių ar kitų daiktų atlikusius maišelius. Į lauką nevedamų gyvūnėlių, pavyzdžiui, naminių kačių, savininkams reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokį perkate kraiką. Geriausia rinktis kuo natūralesnį, pagamintą iš augalinių medžiagų, tokių kaip javai, kviečiai, perdirbtas popierius ar medienos drožlės. Kitu atveju tiek gyvūnėlis, tiek visa jūsų šeima kvėpuos chemikalais.
• Parinkite tinkamas priežiūros priemones. Pirkdami antkaklius ir pavadėlius, atidžiai pažiūrėkite, iš ko jie pagaminti. Nailonas – viena kenksmingiausių medžiagų, nes joje yra naftos, kuri skleidžia azoto suboksido dujas, darančias didelę įtaką globaliniam atšilimui. Jei įmanoma, rinkitės iš natūralios medžiagos pasiūtus guolius, kilimėlius ir užklotus. Pavyzdžiui, tokius, kurie pagaminti iš kanapių ar bambuko pluošto bei medvilnės. Pirkdami šampūnus ir kailio priežiūros priemones, taip pat perskaitykite etiketes ir imkite tuos, kuriuose mažiau chemikalų.

Menulio įtaka...

Mėnulio įtaką galime justi kiekviename žingsnyje. Turbūt pastebėjote, kad vieną dieną trykštate energija, puikiai jaučiatės, o kitą vaikštote apsnūdusi, viskas krinta iš rankų, nesiseka bendrauti, kamuoja nemiga ir pan.
Per Mėnulio ciklą (29 dienas) pasikeičia keturios fazės: jaunatis, priešpilnis, pilnatis ir delčia.
Tikite tuo ar netikite, bet Mėnulis veikia visa, kas gyva (gyvūnus, augalus, žmones ir kt.). Veikiant Mėnulio traukai, Žemėje vyksta vandens potvyniai ir atoslūgiai ir kt. Net gydytojai pastebėjo, kad, tarkim, per pilnatį po operacijos ligoniams sunkiau gyja žaizdos, o per jaunatį sveikstama greičiau ir pan.
Senovėje buvo tikima, jog per pilnatį žmonės virsta vilkolakiais, ima siautėti vampyrai – yra tiesos, nes tampame psichiškai nestabilūs ir agresyvesni. Senoliai per pilnatį vengė persodinti augalus, skiepyti medžius, nes jie sunkiai prigyja. Taip pat neraugė kopūstų, nes žinojo, kad jie bus minkšti ir rūgštūs. Taigi visa gamta paklūsta Mėnulio bioritmams.
Mėnulis lemia temperamentą
Astrologų teigimu, Mėnulis turi įtakos ir kiekvieno mūsų temperamentui. Per delčią gimusieji dažniau būna pesimistai, viskuo nepatenkinti ir dėl visko dejuoja. Be to, greičiau sensta bei dažniau serga. Jaunaties žmonės iš prigimties būna geros sveikatos, linksmo būdo, lengvai įveikia sunkumus. Išvydusieji pasaulį per priešpilnį išsiskiria apsukrumu, išdidumu ir veiklumu. O per pilnatį gimusieji būna jautrūs, emocingi ir geraširdiški.
Senoliai sakydavo: vaiko būdas pasikeis ir lemtis bus geresnė, jei kūdikį pakrikštysi šviečiant pilnačiai. Per jaunatį vengdavo tuoktis, nes tikėjo, kad vyras bus neištikimas. Nors šiandien daugelį dalykų laikome prietarais, senolių žodžiuose yra nemažai tiesos.
Mėnulio fazių poveikis
Jaunatis
Per jaunatį organizmas ruošiasi naujam ciklui. Be sąžinės graužaties galite tinginiauti ir pramogauti, nes turite sukaupti energijos. Gali stigti jėgų, tad nepersidirbkite.
Tai – permainų metas, tinka keisti mitybos įpročius. Jaunatis – trumpiausia Mėnulio fazė. Nors kalendoriuje žymima, kad trunka visą savaitę, iš tiesų stipriausią poveikį juntame tik tris dienas.
Jaunatis kaip ir pilnatis gali išvesti iš pusiausvyros jautrios psichikos žmones. Ypač irzlūs tampa vaikai. Per jaunatį sunkiau valdyti emocijas, instinktus, kyla noras priešgyniauti. Jei šeimos nariai ar kolegos darbe tapo agresyvesni, nekantrūs, žiūrėkite atlaidžiau. Dažniausiai šiuo metu visų kivirčų kaltininkas – danguje šviečianti jaunatis. Per šią fazę nepatartina pradėti naujų darbų.
Priešpilnis
Per priešpilnį tampame aktyvesni ir atviresni mus supančiam pasauliui. Nepervertinkite savo jėgų – priešpilnis skatina veikti ir didina aktyvumą. Organizmas linkęs viską kaupti, todėl greičiau auga svoris.
Priešpilnis – tinkamiausias laikas užmegzti naują gyvybę ir sudaryti piniginius sandorius. Per šią Mėnulio fazę visi sumanymai ir idėjos lengvai įgyvendinamos. Ypač naudinga investuoti, pirkti – pinigai liesis kaip iš gausybės rago. Be didelių pastangų pasieksite tikslą. Priešpilnis tinkamas spręsti problemas, aiškintis santykius su sutuoktiniu ar kolegomis, taikytis.
Jei norite išlaikyti gerus santykius su aplinkiniais, nebūkite tokia valdinga, išmokite išklausyti antrąją pusę. Saugokitės traumų, nes per didelis aktyvumas didina nelaimių riziką.
Per priešpilnį pagerėja atmintis, lengviau įsimenama informacija. Tad šį laiką turėtumėte skirti mokymuisi, taip pat sveikatai stiprinti, nes geriau veikia vaistai, gydomosios ir grožio procedūros.

Ir vėl Majai...

Nenumaldomai artėjant 2012-iesiems, vis daugiau žmonių su nerimu susimąsto apie senovės majų išpranašautą pasaulio pabaigą, kuri esą turėtų mus užklupti 2012 12 21. Esama netgi interneto svetainių, kuriose yra specialūs skaitikliai, skaičiuojantys iki pasaulio galo likusį laiką...
Kokios majų įžvalgos sukėlė šią masinę isteriją? Jei dar neteko girdėti, trumpai primename. Dėl visos šios suirutės „kaltas“ Meksikos antropologijos muziejuje saugomas 24 tonas sveriantis senovinis Saulės akmuo. Jame iškaltas senovės majų kalendorius. Tiesa, derėtų pažymėti, neoriginalus, nuo majų jį nusikopijavo actekai.
Šiame kalendoriuje metai skirstomi į mums įprastas 365 dienas ir į 260 ritualinių dienų. Paskutinę pasaulio egzistavimo datą majai nurodė 2012 metus. Pasak žinovų, šios civilizacijos atstovai tikėjo, kad pasaulis egzistuoja ciklais. Iki majų civilizacijos jau buvo įvykę keturi ciklai arba, remiantis minėtu kalendoriumi, patekėjusios keturios Saulės. Kitaip tariant, majai gyveno patekėjus penktajai Saulei. Jos ciklas prasidėjo 3113 metais prieš mūsų erą ir turėjo trukti 5125 metus. Pagal tai išeitų, kad šio ciklo laikas kapsi paskutiniuosius metus – penktoji Saulė, pagal majus, turėtų nusileisti 2012 m. Tai būtų lyg ir niekuo neypatinga žinia, jei ne vienas „bet“. Tyrinėtojų teigimu, majai kiekvieno ciklo pabaigą siejo su didžiuliu globaliniu sukrėtimu, kitaip tariant, senojo pasaulio pabaiga...
Apokalipsės scenarijus
Kokią gi pabaigą mūsų planetai galėtų numatyti majai? Įžvalgų šia tema netrūksta. Majų pranašysčių interpretuotojai mėgaujasi pačiais įvairiausiais baigties scenarijais. Ko jau ko, bet vaizduotės šiems žmonėms nestinga. Holivudo apsukruoliai apie 2012-uosius jau spėjo susukti ir filmų. Na, o knygų apie tai išleista tiek, kad ir nesuskaičiuosi. Kokia piešiama toji apokalipsė?
Jūsų dėmesiui – viena populiaresnių interpretacijų. Ji skelbia štai ką: esą, pagal majus, kiekviena epocha turėjo savo dievą. Baigiantis epochai, išeidamas jis sunaikindavo ir visa, kas buvo sukurta. Pagal šią teoriją, per keturias jau buvusias Saulės epochas pasikeitė keturios žmonių rasės. Visos jos esą žūdavo nuo didžių gamtos kataklizmų. Išlikdavo tik nedaugelis. Tie išrinktieji pradėdavo naują epochą, savo patirtį perduodami ateities kartoms.
Kas nutiko ankstesnėms žmonijoms? Šios teorijos plėtotojai turi itin įtaigių paaiškinimų. Anot jų, pirmoji Saulės epocha buvo sugriauta visą Žemę apėmusio drebėjimo ir suėsta jaguaro. Antrąją sunaikino nenumaldomi ciklonai, megauraganai. Trečioji epocha pražuvo išsiveržus didžiuliams vulkanams. Ir galiausiai ketvirtąją pasiglemžė siaubingas tvanas.

Energija...

Kiekviena svajojame gyventi švariuose ir jaukiuose namuose. O kaip juose elgtis, kad ir Žemėje būtų švaru bei jauku, deja, žinome ne visos. Ši tema apie tai, kaip turėtume tvarkytis namuose, kad mūsų veikla kuo mažiau kenktų aplinkai ir mums patiems.
Statistika skelbia, kad namų ūkiai suvartoja trečdalį visos Europos Sąjungos energijos. 70 proc. jos skirta gyvenamosioms patalpoms šildyti, 14 proc. – vandeniui šildyti, 12 proc. – apšvietimui bei elektros prietaisams. Šiaurės ministrų tarybos išleistame leidinyje „Išmintingo namų ūkio vadovas“ rašoma, kad Lietuvos namų ūkiuose galima sutaupyti tokį CO2 kiekį, kuris prilygtų sutaupytam kiekiui pastačius naują atominę elektrinę.
Kodėl turėtume taupyti išteklius ir energiją
Todėl, kad patirsime ekonominę naudą ir darysime mažesnį poveikį klimatui. Ar žinote, kad Europos Sąjungoje kasmet pagaminama 11 tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų vienam gyventojui, o besivystančiose šalyse tenka tik 1 tona vienam gyventojui per metus. Taigi savo namuose, darbovietėse ir aplink jas turėtume elgtis kaip protingi šeimininkai. Ir pažangūs būsime, ir dar sutaupysime!
Pradėkime nuo bendrųjų patarimų, svarbiausias – rūšiuoti ir tinkamai tvarkyti atliekas, kurių namų ūkyje susidaro daugybė. Užuot vertę jas į bendrus konteinerius, kurių turinys vėliau keliauja į sąvartynus ir ten yra šimtmečiais, pagalvokite, kurias atliekas galite atiduoti perdirbti. Pavyzdžiui, kiekviena perdirbto popieriaus tona išsaugo 17 medžių, 26 460 litrų vandens ir tiek energijos, kad pusę metų būtų galima apšildyti normalaus dydžio namą.
Namams tvarkyti naudokite kuo mažiau buitinės chemijos. Rinkitės ekologiškais ženklais pažymėtas sveikatai ir aplinkai mažiau kenksmingas priemones. Įvairius valiklius puikiai pakeičia soda, citrinų rūgštis.
Pirkite energiją taupančias elektros lemputes – jos ilgiau veikia ir naudoja penkis kartus mažiau elektros energijos nei įprastos. Tiesa, yra brangesnės, bet apskaičiuota, kad didesnė energiją taupančių lempučių kaina atsiperka jau po 500 valandų. Ir nepamirškite jų reguliariai valyti – apdulkėjusios elektros lemputės ir šviestuvų gaubtai gali sumažinti šviesos srautą net iki 25–40 proc.
Rinkitės ekologijos standartus atitinkančius ir specialiais ženklais „Energy saving“, „Energy star“, „Energy“ pažymėtus prietaisus – jie skleidžia mažiau triukšmo, turi mažiau sveikatai ir aplinkai pavojingų medžiagų.

Eilėraštukas

 Čia sukuriau Ketureili,sove tiesiog į galva...
Laukiu pasaulio pabaigos,
Kad neskaudėtų man galvos…
Kirsis žemė ir sugrius dangus,
Raudos kiekvienas netgi turintis sparnus

Apie Nibiru


Sveiki
Dauguma pasaulio žmoniu girdėjo žodį Nibiru. Tai planeta sakoma ji atsitrenks į žeme . Ar ji egzistuoja? Kai kurie sakys taip, o kai kurie ne.Aš sakau galbūt. Planeta x(nibiru) pirma kartą pastebėta 1983m tada į ja niekas nekreipė dėmesio. Dar buvo pastebėta 2001-2002-2003m. , bet šį kartą ji buvo itin arti žemės, todėl NASA sunerimo. Sakoma , kad kas 3600m. planeta x (nibiru) priarteja prie žemės tad žemė sustoja suktis 3 dienom! Sako žmonės turėtu jos apsilenkti ir nesusitrenkti . Gerai bent tai , nes kai sustos nelaimės neišvengiamos išsipils vandenynai, išsiverš ugnikalniai ir bus 3 myliu cunamis - Mokslyninkai teigia, kad liks po cunamio tik 10% žmonių...

2011 m. vasario 6 d., sekmadienis

Šiltnamio reiskinys

Atmosferos oras-tai duju mišinys.Nuo to ,kiek kokiu duju ten esama,priklauso atmosferos pralaidumas šiluminiams spinduliams.Tokios dujos,kaip anglies dioksidas ir vandens garai,praleidzia saules sviesa link zemes pavirsiaus,taciau nebeisleidzia atsispindejusiu šišluminiu spinduliu atgal i kosmosa.Miestuose vis  daugiau automobiliu,fabrikai  gausiau degina kura,tad ir filtnamio duju atmosferoje daugeja.Žemei gresia perkaitimas.

Asteroidai ir kometos

Asteroidai ir kometos yra maži uoliniai kūnai,skriejantys aplink saulę.Tačiau jų traukos jėga nera tokia stipri, kad sutrauktų juos i rutulišką formą kaip planetas. Meteorai yra uolienų dalelės, maždaug kriketo kamuoliuko dydžio, kurios atsiskyrė nuo kometų ar asteroidų.Mes matome juos danguje kaip "krintančias žvaigždes".Kometos turi ilgą, ovalią orbitą.Jos yra 'aktyvios' ir šviečia, kai būna arti saulės. Būtent tada mes galime jas pamatyti, dažnai kelias dienas vienu kartu. Dauguma asteroidųmrandami tarp Marso ir Jupiterio, vadinamajame asteroidų žiede.

Žvaigžde

Kaip ir gyvos butibes,zvaigzdes gimsta,gyvena ir žūsta.Jos gimsta tarpzvaigzdines medziagos ūkuose susikaupus krūvon milžiniškiems medžiagos kiekiams.Medziaga palaipsniui tankeja ir kaista,kol zvaigzdeje prasideda branduolines reakcijos.Tada zvaigzdes sušvinta .Per milijardus metu  sueikvojamos žvaigždeje esancios branduolinems reakcijoms reikalingos vandenilio dujos,todel todel zvaigzdes sviesa is baltos virsta geltona,o paskui raudona.Tai jau vesesne raudonoji milzine.Ji gali nusimesti isorinius medziagos sluoksnius ir virsti baltaja nikstuke.Buna ir labai masyviu zvaigzdziu,kuriu gyvenimas nesibaigia baltaja nikstuke,kaip iprasta.
Jos gali sprogti,trumpam nusvisdamos sviesiau uz visas aplinkines zvaigzdes kartu paemus.Tai supernova.Ta zvaigzdes medziagos dalis,kuri pasilieka po sprogimo,nevarzomai traukiasi i viena taska,virsdama juodaja skyle.
Is jos nebegali issiversti niekas,net sviesa.Yra mokslininku,mananciu,kad ir musu galaktikos centre yra milziniska juodoji skyle...

Nauja rasytoja...

Noreciau pasakyti ,kad i musu musu gretas prisijunge Rasytoja Saunute.

Planetos

Merkurijus.Po planetos susiformavimo prieš maždaug 4 milijardus metų, Merkurijaus paviršius buvo intensyviai bombarduojamas kometu ir asteroidų. Šių susidurimų metu Merkurijaus pluta nusėta įvairaus dydžio krateriais. Krateriai panašūs į Mėnulio kraterius, tačiau yra keli skirtumai. Merkurijaus krateriai mažesni, po susidurimo išmesta medžiaga nusėdo arčiau kraterio. Tai aiškinama didesne nei Mėnulio traukos jėga. Kaip ir Mėnulyje krateriai „sensta“. Naujausių kraterių morfologijoje galima pastebėti spindulinius išmetimo pėdsakus. Laikui bėgant šie pėdsakai nyksta. Pagal tai nustatomas santykinis kraterių amžius.


Venera yra viena iš keturių Saules sistemos planetų, turinčių kietą, uolėtą paviršių. Pagal dydį ir masę ji labai artima Žemei: skersmuo tik 650 km mažesnis nei Žemės, o masė sudaro 80 % Žemės masės. Neskaitant to, kiti parametrai ties paviršiumi net labai skiriasi lyginant su Žemės, vien tik dėl tankios angleis deoksido atmosferos.






Marsas: ketvirtoji pagal atstumą nuo Saulės (tarp Žemės ir Jupiterio) ir septinta pagal dydį Saulės sistemos planeta. Iš Žemės matomas plika akimi kaip ryški rausvos spalvos žvaigždė. Dėl rausvo atspalvio žvelgiant iš Žemės kartais vadinama "raudonąja planeta". Planetos pavadinimas kilęs nuo romėnų karo dievo Marso (graikų Arėjo atitikmuo). Atitinkamai pavadinti ir Marso palydovai Fobas ir Deimas, kurie graikų mitologijoje yra Arėjo sūnūs, lydintys jį mūšyje.



Jupiteris: yra penktoji pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planeta (tarp Marso ir Saturno), dujinė milžinė. Turi žiedu sistema sistemą.







Saturnas : antra pagal dydį (po Jupiterio) ir šešta pagal atstumą nuo Saules planeta (tarp Jupiterio ir Urano). Saturnas matomas plika akimi, dėl to žinomas nuo senovės.




Uranas : pirmoji Saules sistemos planeta, atrasta pro teleskopą. 1781 m. kovo 13 d. planetą atrado anglas Viljamas Heršelis. Planeta pavadinta seniausiojo graikų dievo Urano vardu. Uranas – planeta milžinė – jos skersmenyje būtų galima išrikiuoti 4 Žemės dydžio planetas, o iš planetos masės padaryti 14 Žemės dydžio planetų. Uranas skrieja 6,8 km/s greičiu ir Saulę apskrieja per 84 mūsų metus. Orbita labai ištęsta – perihelyje Uranas būna 270 mln. km arčiau Saulės negu afelyje. Planetos pusiaujo posvyris į orbitą beveik 90° laipsnių, todėl Uranas rieda tartum kamuolys, atsukdama į Saule tai vieną, tai kitą šoną. Vienoje pusėje būna ilga diena, kitoje ilga naktis.



Neptūnas : Saules sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita vidutiniu 5,4 km/s greičiu. Plika akimi yra nematomas, kadangi opozicijoje jo ryškis siekia tik 7,6 ryškio. Pro teleskopą opozicijos metu Neptūno skritulys matomas 2,5" kampu. Neptūno atmosfera susideda iš vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių nuolatos dengia debesys.


Gamtos gaivalai,

Stai dar apie zeme...Tiksliau apie jos isdaigas....
Ugnikalnis (alternatyvus pavadinimas vulkanas, pagal senovės romėnų dievo Vulkano vardą) – kalnas su Krateriu, pro kurį iš gelmių veržiasi lava, akmenys, pelenai, dujos. Ugnikalniai yra svarbus Žemės reljefo ir klimato formavimo faktorius. Jie yra tarsi perkaitusio katilo dangčiai, išleidžiantys susikaupusį karštį. Žemėje veikia daugiau kaip 500 aktyvių ugnikalnių, ir dar daugybė „snaudžia“.

Žemės drebėjimas – staigus zemes  paviršiaus judėjimas. Žemės drebėjimas yra staigaus žemės plutos tampriosios deformacijos energijos išsilaisvinimo, spinduliuojamo seisminemis bangomis, pasekmė. Žemės plutos deformacijos ir jų sukuriamos įtampos atsiranda dėl litosferos  ploksciu judėjimo viena kitos atžvilgiu. Skirtinguose regionuose šis judėjimas yra nevienodo greičio. Dėl trinties plokštės sustoja ir pradeda deformuotis. Procesas vyskta tol kol deformacijos jėgos viršija uolienų atsparumą ir jos lūžta. Energija kaupiama iš lėto, o atsipalaiduoja staiga, tuo sukeldama seismines bangas, kurios plačiai paplinta. Kasdien įvyksta šimtai tokių žemės drebėjimų, tačiau silpnesniųjų žmonės net nejaučia. Žemės drebėjimus sukelia ir ugnikalniu išsiveržimai ar žmogaus veiklos padariniai (pvz., aktyvios kalnakasybos rajonuose). Galingi žemės drebėjimai gali sukelti milžiniškas katastrofas.
Potvynis, užtvindymas - stihine nelaime , sukelta staigaus vandens pertekliaus. Gali kilti smarkiai ištvinus upei, ezerui, jurai  ar kitam vendens telkiniui.
Didelė potvynių tikimybė kyla kasmetinio upės potvinio metu. Upėje susidarius ledu sangrundoms  vaga pasitvenkia ir vanduo ima lietis į slėnį. Nuo tokių potvynių ne kartą yra nukentėję prie Nemuno ir Neries įsikūrę Lietuvos miestai. Ardant ledų sangrūdas, statant užtvankas tokių potvynių galima išvengti. Kita dažna potvynio priežastis - smarkios liūtys, sukeliančios smarkius upių popludzius. Tokio tipo potvynių Lietuvoje (ypač Žemaitijoje) pasitaiko užsitęsus vasaros lietums. Jūrų, didelių ežerų, tvenkinių pakrančių objektai gali nukentėti nuo audringo vejo sukeltų didelių bangu, ypač jei audra sutampa su juros potviniu....
Uraganas (dar vadinimas tropiniu ciklonu) – labai smarkus vejas, padarantis didelių nuostolių. Pagal boforto skale uraganu laikomas toks vėjas, kurio greitis nemažesnis nei 30 m/s. Kartais uraganas nusiaubia milžiniškas, kelių šimtų kilometrų skersmens teritorijas. Uraganas sukelia audra, kartais ir viesula. Uraganai dažnesni atogrąžų kraštuose. Susidaro virš įšilusių jūrų ir vandenynų (todėl dažniausiai kyla vasaros pabaigoje).
Pavadinimas uraganas kilo nuo maju vėjo ir ugnies dievo Hurakano. Rytų Azijoje uraganai vadinami taifūnais, pagal graikų mitinį milžiną Tifona arba pagal kinų k. žodį daifung, reiškiantį didelius vėjus.
Cunamis – seisminės jūros bangos, susidarančios dažniausiai dėl povandeninių zemes drebejimu, taip pat ugnikalniu išsiveržimų, staigių nuosliauzu jūros dugne. Banga sklinda 500-1500 km/h greičiu iki 20 000 km atstumu, aukštis krante – iki 50 m. Cunamio greitis priklauso nuo jūros gylio: kuo gilesnė jura tuo greitis didesnis, o sekliose vietose greitis mažesnis.
Terminas kilęs iš japonisku žodžių, reiškiančių uostą („cu“, 津) ir bangą („nami“, 波 ar 浪). Manoma, jog terminą sukūrė jūreiviai, kurie grįžę iš atviros jūros, kur nejautė jokių bangų, rado bangų sunaikintą uosta.